Grįžti į visus įvykius
Festivalio istorijų užtektų visai knygai parašyti…

Festivalio istorijų užtektų visai knygai parašyti…

2016.08.11

Virgis Stakėnas: „Visagino country“ istorijų užtektų visai knygai parašyti

Jau 40 metų gitaros stygas virpinantis ir 30 metų galvą plačiabryle skrybėle pridengiantis Virgis Stakėnas ir šiemet nepraleis tradicinio „Visagino Country“. Ne be priežasties festivalio tėvu vadinamas, bet prodiusavimo darbus perleidęs kitiems muzikantas iki šiol nesugrojo tik viename iš 23 „Visagino country“ festivalių. Tai galima laikyti Lietuvos rekordu.

Su žinomiausiu kantri atlikėju Lietuvoje kalbėjomės apie šių metų pasirodymą, festivalio pradžią ir renginio himnu tapusią „Seni draugai“ dainą.

Esate „Visagino country“ tėvas. Kas labiausiai įstrigo iš šio „kūdikio“ gimimo?

Mano indėlis į šį festivalį buvo daugiausia pačioje pradžioje ir įsimintinų akimirkų tikrai netrūksta. Puikiai pamenu pirmus žingsnius, kai jau išrinkome vietą ir reikėjo sugalvoti renginiui pavadinimą. 1991 m. atvykęs į miestą – jaunikaitį Aukštaitijos nacionaliniame parke iškart jį įsimylėjau. Kaip pirmojo, didžiausio Baltijos šalyse kaimiškos muzikos festivalio, prodiuseris paprašiau festivalio bendraorganizatorės, vietinės gyventojos Elenos Čekienės, legendų, knygų ir krašto žemėlapių. Po savaites dūmojimo išsigrynino keletas sąvokų, o įbridus į nepaprasto grožio Visagino ežero vandenį atėjo praregėjimas – kodėl gi tuo vardu nepavadinus ir festivalio. Tada Visaginas dar buvo vadinamas Sniečkumi.

Ne ką mažiau įsiminė ir kelionė į pirmąjį festivalį, kai važiavome per visą Lietuvėlę  su „Piper Road Spring Band“ grupe iš JAV, o Maskvoje tuomet grėsmingai  griaudė  pučas. Nežinojome, ar atvykę į Sniečkų dar galėsime rengti festivalį. Ši istorija verta atskiro pasakojimo. Kada nors šią ir kitas festivalio gimimo istorijas išklosiu knygoje. Gautųsi neprastas trileris su baltiško vesterno elementais (Juokiasi).

Šiemet dalyvausite 22 kartą iš 23 galimų. Tai rekordiškai daug. Kas vis veja ant šio festivalio scenos?

Kai stoji prieš daugiatūkstantinę minią – per nugarą pagaugais nueina šiurpas. Scenos adrenalinu muzikos narkotikas muša į smegenis, šios duoda  impulsą pirštams ir suvirpa gitaros stygos. Čia gimstu ir, atidavus save menui, išsikrovus, numirštu… ir vėl prisikeliu bisui, pakartojimui, žiūrovų malonei – tai magiška Visagino festivalio jėga. Tik kiekvienais metais tenka laužyti galvą ir nuspręsti ką šiemet neeilinio parodyt publikai, kuo juos pamalonint. Nors dažniausiai būna mano vieno pasirodymas, bet kartais nusprendžiu nustebinti ir specialiai ruoštomis programomis su kitomis grupėmis. Ant festivalio scenos jau lipau kartu su „Crazy Crow“, „Šuo“, „Vairu“,  „Colours of bubles“ ir šalies kantri klubų rinktine. Šiemet ant scenos taip pat lipsiu ne vienas.

Šiemet vėl koncertuosite su Sepa, ko gali tikėtis žiūrovai iš Jūsų dueto?

Seniai stebėjau šio, dar vaikiuko, čirpinančio smuikelį vietos šeimyninėje komandoje „Asorti“, talentą. Vaikis suaugo, tapo išlakiu jaunuoliu. Festivalio scenoje 2008 metais jau grojome kartu. Šiemet vėl brisime į tą pačią upę. Bet kitaip. Prie mūsų pasirodymo daug prisidėjo ir trečias asmuo. Muzikantas ir muzikos prodiuseris iš Pitsburgo Pensilvanijoje – Iggy. Jis jau darbavosi su mano muzika, ir anksčiau tik dažniausiai lieka už kadro. Prieš keletą metų „Lietaus“ radijo stotyje „Naujos dainos“ konkurse varžėsi Igio remiksas mano dainai „Yes“. M.A.M.A. muzikos apdovanojimuose skambėjusi ir V.Kernagio „Dainos teatro“ išpopuliarinta mano daina „Išjunk televizorių!“  –  taip pat Iggy aranžuotas ir įrašytas darbas.

Bet, ar Iggy scenoje nepamatysime?

Deja… Atstumas ir laikas… Bet mes su juo kasdien per Atlantą repetuojame šiuolaikinių komunikacijų dėka. Taip kuriami ritminiai ruošiniai. Šiemet, kaip niekad, atvyksiu su savo įranga: gitara, apkaišyta 4 garso nuėmėjais, „pakinkyta“ 13 garso apdirbimo efektų, procesorių, sutalpintų į 2 lagaminus, kurie gulės prie mano kojų. Iš viso paruošime 10 kūrinių paradą – „Jau seniai beskambėjo…“.

Tai festivalio himnu tapusios dainos „Seni draugai“ pradžia. Kokia šios dainos istorija?

Per savo muzikos karjerą esu parašęs per 330 dainų ir kiekviena jų turi savo istorijas. „Senų draugų“ istorija prasidėjo dar 1985 metais, kai man į rankas pateko seno viskio butelis, užpildytas jau kažkuo kitu. Nepamenu gėrimo skonio, bet pamenu etiketę. Du garbaus amžiaus vyrai spaudžia vienas kitam ranką. Ir užrašas „OLD FRIENDS“. Nutvilkė pavadinimo paprastumas ir genialumas. Kiek daug telpa į šią dviejų žodžių sąvoką „Seni draugai“. Stvėriau iš kampo gitarą ir ėmiau ją „kankinti“, ieškodamas šių žodžių muzikinės išraiškos. Tiesa, nieko doro nesigavo. Prireikė poros metų, įvairių eksperimentų, kol ši daina ir jos žodžiai tapo tokie, kokius išgirdo trečiojo festivalio dalyviai. Pradėjau šventę ir dainą vienas, pritardamas tik gitara, o kitą dieną baigėme festivalį bendru visų dalyvių choru, atsiliepiant ir tūkstantinei žiūrovų miniai. Po saliuto kažkas praeidamas pasakė „Gražus festivalio himnas… Mes juk visi dabar jau seni draugai…“ Elena Čekienė, Didžioji festivalio motina priėmė tai kaip logišką, natūralų ir reikalingą faktą.

 

 

Rėmėjai